Steits iš sąnarių skausmas

Trumpais blizgančiais rudais plaukais ant tobulos formos galvos ji atrodys tarsi daili ūdra, atsiradusi mano virtuvėje. Nat metodai. Kūrinys dar nebuvo baigtas, bet jo nuotaika kandi ir linksma. Visa tai vykdavo vi­ siškoje tyloje. Asmeninių produktų sistema susideda iš žmonių funkcijų derinio su tam tikro proceso, paprastai pramoninio, gaminiu.

Kristinai G. Tik vardai jų sutampa. Amžiaus pradžioje gyvenusius žmones mes įsivaizduojame naivius. Sitai mums įteigė senos kino kronikos, kuriose tie žmonės vaikščiodami daro staigius judesius, juokingai šok­ čioja ir krypuoja.

1. Staigūs judesiai, poreikis akimirksniu keisti kryptį ir spėti prie kamuoliuko — teniso korte nėra kada galvoti apie kitus dalykus, tik apie žaidimą.
2. Pasak dirigentės, šiemet dalyviams norėta pasiūlyti šiek tiek drąsesnės harmonijos kūrinį, priklausantį jau XX amžiaus, modernesnei muzikai.
3. (Apie Hemingway) Paryžiaus Žmona - Paula McLain | PDF
4. Alergologija ir klinikinė imunologija - VU Medicinos fakultetas

Deja, klystame manydami juos tokius bu­ vus iš tiesų. Tų žmonių mintys, jausmai ir pergyvenimai bu­ vo ne menkesni už mūsų.

Abby Green

Nevertėtų mums to pamiršti. Ne­ turėtume taip pasitikėti nebyliuoju kinu. Tiksli data, kada atsitiko tai, apie ką netrukus bus papasa­ kota, šiandien nebežinoma. Regis, tai bus įvykę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Sodybai anuomet buvo ne mažiau kaip šimtas metų, jeigu spręstume iš medžių, kurių tenai augo tokia gausybė, jog visus trobesius kiaurus metus gaubė vienas didelis šešėlis ne­ lyginant miško ūksmė.

Tikrai seni buvo klevai, beržai, kaš­ tonai ir kone metro storio maumedžiai, kurių mažyčiais kan- korėžiukais buvo nubarstyta visa žemė ir stogai. Žmogus, pirmasis įsikūręs toje vietoje, turėjo labai mylėti medžius, jeigu jų tiek daug prisodino, nusikalsdamas lietuviškam pa­ pročiui didžiausius plotus steits iš sąnarių skausmas daržams. Tačiau pats žmo­ gus dar nesulaukė dienos, kada nubudęs ankstų rytą galėtų klausytis, kaip maumedžių kankorėžiukai, nusklendę iš aukš­ tybės, barbena į stogą ir į langų stiklus.

Kas rytą, ypač rudenėjant, kai nubudęs žmogus girdi dar ir daugybės varnų kranksėjimą ir kai rytai apsi­ niaukę, bet šilti. Tarp ūksmingų medžių nedideliais debesėliais ima sklandyti tręštančių lapų ir grybienos kvapas, panašus j ait­ rius bakalėjinių prekių krautuvės kvapus. Tarp aukštų ūks­ mingų medžių nedideliais debesėliais pakimba voratinkliai, subliūškę nuo rytmetinės rasos, tarytum maži sidabro diri­ žabliai arba įvairiaspalvės šikšnosparnių išnaros.

Tie vora­ tinkliai, prikritę vystančių lapų ir maumedžių spyglių, iš tie­ sų ir yra išnaros. Tai negyvi voratinkliai, žuvę, nes nė viena­ me jų jau seniai nebėra jokio voro. Kristina jau kelerius metus visai viena gyvena šimtametėje sodyboje. Nereikėtų suprasti, kad jai skirta ge­ dėti visą amžinybę. Ne, gyventi jai duota tiek pat kiek ir visiems. Tačiau visais laikais buvo tokių moterų išblyšku­ siais veidais, kupinais nesuprastos ir nesuprantamos širdgė­ los, nelyginant kokio nuovargio nuvargusio žmogaus vei­ das gali būti prieš jus, tačiau tuo pat metu ir toli nuo jūsų arba silpno švytėjimo, nutvieskiančio veidus žmonių, pa­ sišventusių niekam nereikalingam tikslui ir tai supranta ne tik kiti.

Tos moterys visuomet tylios, net jų rūbai visad juo­ di nuo kojų iki galvos, ir amžini astrai jų kas tepalas padeda sąnarius šlama taip nesuprantamai tyliai. Laikas tų moterų neliečia. Laikas atei­ na kažkur iš priekio, pasiima čia vienus, čia kitus ir nusine­ ša. O moterys lieka gedėti - rodos, tokia jau jų misija - tik 26 gedėti, gedėti, gedėti.

Laikas yra kitiems. Jos tik stebi smar­ kią jo tėkmę vaiskiomis žuvų akimis. Gedulo ritualas, ne­ paprastai lėtas. Nepavaldus bendrajai gyvenimo logikai.

Liūd­ nos gedinčios merginos, gedinčios moterys nejučiomis tam­ pa sudžiūvusiomis gedinčiomis senutėmis. Bekraujė oda tampa vaškinė, akys dar labiau prigęsta, tik gedulo drabu­ žiai ir astrai lieka tokie patys.

Gedinti gentis. Bedžiaugsmė, beaistrė, tyli gentis.

Kristinai G. Tik vardai jų sutampa. Amžiaus pradžioje gyvenusius žmones mes įsivaizduojame naivius. Sitai mums įteigė senos kino kronikos, kuriose tie žmonės vaikščiodami daro staigius judesius, juokingai šok­ čioja ir krypuoja. Deja, klystame manydami juos tokius bu­ vus iš tiesų.

Praradusi visus artimuosius, Kristina gyveno viena ne tik tiesiogine prasme. Visi pavidalai jos atmintyje ištirpo, tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų veidai ir kūnai susiliejo tapdami ne­ ryškiais siluetais, ir ji nebegalėjo nors savo viduje, kaip kiti, būti ne viena: šnekėtis su jais mintyse, juoktis drauge iš juo­ kingų dalykų arba pasakoti ilgais monotoniškais monolo­ gais jiems savuosius išgyvenimus.

Naktimis miegodavo nie­ ko nesapnuodama. Net pati suvokė esanti tik augalas, tik vystanti gėlė.

Tik vystanti. Aplink ją nesiautė jokios audros, visos jos dienos buvo vie­ nodos. O jeigu ir būtų siautusios, vargu ar ji būtų pastebėju­ si, juoba prisiminusi. Nebent tai būtų buvusi vienintelė aud­ ra jos gyvenime.

• Katės cistito tabletės Cistitas mergaitėms Aritmijos tabletes gali paskirti tik kardiologas po to, kai pacientas yra ištyrus.
• Visi vardai, pavardės, veikėjai, įvykiai bei vietos, išskyrus pasakojime vaizduojamus žinomus žmones, įvykius ir vietas, yra autorės vaizduotės vaisius arba pramanas.
• Kas yra sintezė hipertenzijoje
• Gimdos kaklelio peties sąnarių gydymas

Ji neturėjo jokių gairių, taip įprastų žmo­ nėms, kurie orientuojasi laike, nes visuomet, norint pažymėti vieną įvykį, remiamasi kitu - ankstesniu ar vėlesniu.

Bet tie įvykiai turi įsiręžti atmintyje. Tuo tarpu Kristinos visos dienos buvo vienodos. Tik atmerkus akis, pačias pirmąsias sekundes, visi aplink esantys daiktai jai atrodyda­ vo nepaprastai dideli, tiesiog milžiniški.

Paskui jie nutolda­ vo, atgaudavo tikruosius savo dydžius. Visa tai vykdavo vi­ siškoje tyloje. Tada gal pusvalandį Kristina gulėdavo plačiai atsimerkusi, o jos veide atsispindėdavo beviltiškos pastan­ gos prisiminti, kas ji tokia ir kur yra. Pamažu pamažu ji susivokda­ vo esanti Kristina. Prisimindavo šimtametę sodybą, didžiuo­ sius medžius, voratinklius ir savo gedulą - visą savo esmę. Tos minutės būdavo vienintelės per visą dieną, kai ji šypso­ davosi.

Raumenų ir sąnarių skausmai

Kažkokia nuostabos kupina šypsena. Tąkart nubudimo pastangas jai apsunkino tai, kad kam­ bario prieblandoje, tarpduryje, ji pamatė žmogaus kūno apybraižas.

Kitais rytais ten nieko nebūdavo. Šįryt tarpdu­ ryje stovėjo vyras keista vatusių genties kario poza, o už jo nugaros pro medžius matėsi tolumoje tekanti saulė, pats jos kraštelis. Kristina niekaip negalėjo susigaudyti, kodėl tas žmo­ gus stovi ten, tarp durų. Jis neturėtų tenai stovėti. Ji šypso­ josi, ir jos veidas tikriausiai atrodė nuostabiai, nes atėjūnas taip pat ėmė šypsotis. Galutinai atsitokėjusi, Kristina krūp­ telėjo, o jos šypsena išnyko ligi kito ryto, bet durys pamažu užsivėrė ir žmogus dingo.

Čionai verta trumpam steits iš sąnarių skausmas į priekį. Tą valandą, kai siauras popiečio spindulys, prasiskverbęs pro medžių šakas, kamienus ir langą, atsimuša ant galinės kambario sienos, jis apšviečia fotografiją siauruose steits iš sąnarių skausmas tuose rėmeliuose. Tai vestuvinė nuotrauka, bent kiek gelste- 28 Įėjusi. Vyro ir moters atvaizdas. Vyras juodu švarku, baltais marškiniais, su žaisminga peteliške pasmakrėje.

• Vartojant tabletes, skirtas hipertenzijai, kepenys ir skrandis Kaip augliai prisideda prie hipertenzijos Padidėjęs kraujo spaudimas dažniausiai yra lėtinė būklė, kurios metu kraujagyslių ir organų pažeidimas formuojasi ilgą laiką.
• Patarlės prasmė ir esmė - Kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų.
• Kondrotas, Saulius Tomas - Meile Pagal Juozapa | PDF
• Iš sąnarių ir jų priežastis ligų vardas

Moteris - baltu nuotakos apdaru. Vyras stovi truputį šonu, kiek pa­ lenkęs galvą, ir su neapsakomu ilgesiu žiūri į moterį. Jis stiprus, tas vyras, ir sausas jo veidas atrodo labai ryžtingas, siauros raukšlelės apie akis liudija jį mėgstant juoktis; net fotografuojantis vestuvių dieną jam nepavyko tvarkingai su­ sišukuoti savo plaukų.

Štai toks tas vyras, fotografijoje žiūrintis į moterį nuotakos apdaru. Moters veidas ovalinis, kiek sutrikęs, vos besišypsančios lūpos, išblyškusi oda, steits iš sąnarių skausmas vienintelį trū­ kumą, kuris, steits iš sąnarių skausmas, sudarko bet kokį gražumą. Ir net nežinomas fotografas jokiomis pastangomis ne­ pajėgė šito užtušuoti.

Saulės spindulys moters nedailumą itin išryškina. Tai Kristinos ir Petro, jos vyro, atvaizdas. Kas su­ jungė tuodu žmones? Kodėl šitas vyras, toks kone tobulas, su šitokiu ilgesiu žiūri į savo nuotaką?

- Kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Patarlės prasmė ir esmė

Ant sienos yra ir kitų fotografijų. Pažvelgus steits iš sąnarių skausmas jas tuojau matyti, kad tas vyro ilgesys netrumpalaikis. Dvi iš jų labai svarbios. Vienoje - vyras ir moteris laiko naujagimį, suvy­ niotą į mezginius taip, kad šio visai nematyti. Vyras žiūri į abu, į moterį ir kūdikį, su laiminga šypsena. Nes kai žmogus, susižavėjęs kuo nors, užsimiršta, jis pasidaro panašus j miegantį: apatinė lū­ pa atvimpa, burna prasižioja ar vos vos prasišiepia, akys įgy­ ja išraišką, tarsi jų iš viso nebūtų.

Sis susižavėjimas, kaip ma­ tyti iš kitos nuotraukos, neišnyksta ir steits iš sąnarių skausmas dvidešimčiai metų.

Holicistito sanatorijos

Dar labiau sulysęs ir jau pražilęs vyras, apsuptas įvai­ raus amžiaus vaikų, ilgesingai žiūri į negražią, pasenusią mo­ steits iš sąnarių skausmas - savo žmoną. Ką gi, laikas sugrįžti į dabartį. Visą dieną Kristina spėliojo, pasivaideno jai ar ne. Atėjū­ no siluetas giliai įsibrėžė steits iš sąnarių skausmas sąmonėje - ir ji jau buvo linkusi manyti, jog naktį apsilankė vagis.

Tačiau, viską kruopščiai apžiūrėjusi, nieko nepasigedo, o kadangi vyro pavidalas ryt­ mečio prieblandoje buvo nelabai aiškus, ji buvo bepriski- rianti jį prie kitų beveidžių siluetų, gydymas namuose sąnario atmintyje. Koks skirtumas ko gedėti? Bet jeigu tai buvo tik vaiduoklis, iškilęs iš jos pačios sąmonės gelmių, toji diena jai įsiminė.

Joje už­ gimė menkas iki šiol dar nepatirto jausmo šešėlis. Pati visko nesuprasdama, ji susitaikė su mintimi, jog gali juk atsitikti tikrovėje, ką ji tarėsi sapnavus. Tegul ne jai, tačiau, matyt, gali. Ir tai jau buvo nauja - it maža žydra gėlytė pilkame abejingumo dugne. Kristina nesvarstė, ar norėtų ji, kad vis­ kas būtų is tiesų, ar nenorėtų. Sitai jai neatėjo į galvą. Ji tik pajuto savy kažką moteriška.

Tačiau maumedžių ir kaštonų ūksmė nejučia privertė ją viską pamiršti.

Betgi Kristina klydo.