Kai sukrėstas bendrą ranka

Šios fotografijos ilgai kabojo Švč. Jų nuotraukos atsiduria pirmuosiuose laikraščių ar interneto portalų puslapiuose, taip pat ir Strasbūro teismo ar Hagos tribunolo bylose. Pamačiau, kiek daug reiškiu kitiems žmonėms, kaip man jų reikia — ir kad gyvenimas nėra tuščias.

Aktualijos Diplomuota hidrologė-okeanologė šiuo metu tyrinėja Baltijos kai sukrėstas bendrą ranka, o neseniai Gintė su tarptautine mokslininkų komanda grįžo iš sukrečiančios ekspedicijos Norvegijos Špicbergeno saloje.

Fotografė Skaistė Gulbė ir Marius Repšys: apie bendrą demoną, kurį išmoko nugalėti

Kokias paslaptis saugo viena per kitą besiritančios jūrų bangos? Šimtmečiais žmogus svajojo pažinti galybę, slypinčią baimę ir susižavėjimą keliančiose gelmėse. Ne išimtis ir panevėžietė Gintė Vaišvilaitė — Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja, jūrų hidrologė-okeanologė, tyrinėjanti Baltijos jūros ir pasaulio Šiaurės regionų jūrų organizmus bei jų prigimtį.

Po Jėzaus įžengimo į dangų mokiniai meldėsi ir laukė jo pažado išsipildymo. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas.

Pasak G. Vaišvilaitės, jūrų hidrologo kasdienybė — ne vien keturios laboratorijos sienos. Ji atlieka Baltijos jūros kranto būklės vertinimus, vandens kokybės parametrų, tokių kaip temperatūros ar kai sukrėstas bendrą ranka greičio, matavimus uoste, taiko geografines informacines sistemas apdoroti duomenims.

Baltija — ne vienintelė G. Vaišvilaitės aistra. Kartu su Jūros tyrimų instituto mokslininkais ji sukūrė ir penkiuose šalies vandens telkiniuose sumontavo dirbtines salas, sėkmingai atliekančias vandens kokybės gerinimo įrenginių funkciją.

Salos augmenija šaknimis iš vandens susiurbia eutrofikaciją sukeliančias chemines medžiagas — azoto ir fosforo junginius.

Panevėžietę okeanologę sukrėtė vaizdas Arktyje

Be viso to, salos tampa saugia buveine vandens tvenkinių faunai — žuvims, paukščiams, vabzdžiams. Viena jų kai sukrėstas bendrą ranka Kuršių mariose, kitos — Klaipėdos centre esančiame Jono kalnelio ir Žardės tvenkiniuose. Liepos pradžioje sala buvo sumontuota ir Šiaulių Talkšos ežere. Pasak Gintės, sukurti maksimaliai draugišką aplinkai konstrukciją buvo visos komandos ambicija, tad teko eksperimentuoti su įvairiomis natūraliomis medžiagomis.

Konstrukcija neturi plastikinių elementų, kurie, veikiami saulės spinduliuotės, irtų ir mikroplastiko dalelėmis terštų aplinką. Visa kita — natūralios ir aplinkai draugiškos medžiagos: salos apsiuvas yra iš nerūdijančiojo plieno, įdėklų užpildas — iš Kuršių mariose pjautų nendrių, gautų iš Kuršių nerijos nacionalinio parko. Užpildas įvilktas į natūralaus lino pluošto audeklo ruošinius, kurie apgaubti natūralaus kokoso pluoštu.

Salos konstrukcija sutvirtinta nerūdijančiojo plieno tvirtinimo elementais. Klaipėdos Jono kalnelio dirbtinę salą itin pamėgo vietos paukščiai, mokslininkams net pridarę nuostolių — taip nuskabę salos augmeniją, kad augalus teko keisti kitais.

Tyrimai Kai sukrėstas bendrą ranka Neseniai G. Vaišvilaitė kartu su tarptautine mokslininkų komanda grįžo iš ekspedicijos Arktyje, Norvegijos Špicbergeno saloje.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbusios 36 metų anesteziologės—reanimatologės savižudybė — ne vienintelė pastarojo meto nelaimė šalyje. Paaiškėjo, kad prieš dvi savaites ranką prieš save Kaune pakėlė 25 metų Kauno klinikų rezidentė. Jauna medikė žuvo parblokšta traukinio.

Ten ji siekė daugiau sužinoti, kaip klimato kaitos sąlygomis Arktyje kinta Svalbardo biota — visų organizmų visuma tam tikrame geografiniame regione tam tikru laikotarpiu. Medžiagos tyrimams iš ten Gintė sako parsigabenusi artimiausiems porai metų. Su surinktais mėginiais dabar nuosekliai dirbs biogeochemikai, mikrobiologai, kartografai, kitų mokslo sričių tyrėjai. Visa tai virs mokslinėmis studijomis ir naujais tyrimo projektais.

Anot G. Vaišvilaitės, visos galingiausios pasaulio valstybės atlieka mokslinius tyrimus Šiaurėje, ten ieškodamos atsakymų ir planetoje vykstančių pokyčių paaiškinimų.

Vasario 18 d. – kovo 15 d.: fotografijų paroda „Maidanas, 2014-ųjų vasaris“

Tad jauni žmonės, pasirinkę mokslo kelią, tokiose ekspedicijose gauna ne tik teorinių žinių, bet ir neįkainojamą patirtį. Į ekspediciją išsiruošta ne pagal išankstinį planą — jį gerokai pakoregavo pasaulį ištikusi koronaviruso krizė ir dėl to atsiradę judėjimo ribojimai.

Dramatiški pokyčiai Daugiau nei savaitę Norvegijos šiaurėje dirbusi G. Vaišvilaitė tyrinėjo vandens optines savybes, planktoną, dugno bendrijas ir mikrofauną ledyno tirpsmo metu susidariusiuose ežerėliuose bei fjorduose. Pasaulyje aptarinėjami klimato kaitos pokyčiai, pasak Gintės, Arktyje ypač gerai matomi — ledynai tirpsta, traukiasi, jų vietoje atsiveria nauji žemės plotai, formuojasi nauji vandens telkiniai, o svarbiausia — atsiranda ir gana sparčiai tvirtinasi naujos gyvybės formos.

Vaišvilaitė čia mato ir savo naują nišą — naujų gyvybės formų, aptinkamų po ledynų tirpsmo besiformuojančiose erdvėse, vandens telkiniuose bei jų aplinkoje, tyrimai. Kai atsitraukia ledynas, apsinuogina juoda žemė.

Unikali knyga

Ji jau neatspindi saulės spindulių kaip ledas, ji sutraukia šilumą. Tokį jos teiginį puikiai iliustruoja dvi nuotraukos, kuriose mokslininkų tyrinėjamas ledynas iš oro fiksuotas aisiais ir per šiemetinę ekspediciją.

Tiesiog krenta į jūrą. Visiems svarbi žinia Anot G. Vaišvilaitės, svarbiausia mokslininkų žinia, ateinanti pasauliui iš Šiaurės, yra raginimas sustoti ir susimąstyti. Iš to, ką ten pamatė, Gintei aišku viena: laikas stabtelėti, nes antro pasaulio niekas neduos. Dabar svarbiausia misija mokslininkams — aiškiai ir suprantamai visuomenei perteikti žinutę: žmonės, sustokit, susimąstykit, antro pasaulio mums niekas kai sukrėstas bendrą ranka.

Panevėžietė šią ekspediciją vertina kaip vieną sudėtingiausių. Be to, joje teko susidurti su daugybe techninių trukdžių: oro uoste buvo paklydęs bagažas su technika, dėl to nepavyko atlikti visų planuotų tyrimų.

Bet Arkties iššūkio ji nežada atsisakyti. Jau kitais metais G. Salą vadavo nuo šiukšlių Nors Gintė sako esanti visiška Šiaurės gerbėja ir intensyviai stebi joje vykstančius procesus bei kai sukrėstas bendrą ranka, ųjų vasarą, kaip įprasta, ji vyko į praktikę ekspediciją, kur gerokai šilčiau. Mokslininkei labai norėjosi išvykti ten, kur galbūt paprastai neįmanoma patekti. Viena į mokslininkės laišką sureagavusių organizacijų buvo Graikijoje, Itakės saloje, viename gražiausių šalies kampelių.

Medikai retą ir agresyvų vėžį palaikė paprasčiausia cista

Jos veikla — mokslinių kai sukrėstas bendrą ranka aplinkosauginių projektų koordinavimas. Apleista ferma, veikiama audrų, po truputį iro, vis plačiau paskleisdama šiukšles į aplinką.

Medikas apie sumuštą keturmetį: „Mušė ir ranka, ir kitais daiktais“

Intensyvus darbas vyko paplūdimiuose, priekrantėse ir labai giliai po vandeniu. Projekto metu iš trijų paplūdimių buvo išvalytos putplasčio, plastiko, virvių ir tinklų atliekos, specialia įranga nuo jūros paviršiaus panaikinti 25 žiedai, iš dugno trauktos ir demontuotos metalo konstrukcijos, ištraukti didžiąją dugno dalį užkloję tinklai. Galutinėje ataskaitoje buvo paskelbti rezultatai: per mažiau nei porą savaičių surinktos 76 tonos šiukšlių, iš jų — apie 39 tonos plastiko, apie 32 tonos metalo, 5 tonos tinklų.

Gintė taip pat fiksavo jūros dugną ir buvusios fermos poveikį jam. Jų uždanga ne tik naikina ekosistemas.

Jie sudaryti iš specialių medžiagų, dėl kurių niekas negali augti. Šių dienų robinzonai G. Vaišvilaitė teigia, jog darbuotis Graikijoje tikrai nebuvo lengva. Keldavosi anksti ryte ir kiekvieną dieną, taip pat ir savaitgaliais, galingais kateriais plaukdavo į beveik neįžengiamą vietovę. Reikėdavo šokti į vandenį ir patiems plaukti į krantą kaip kokiems robinzonams. Tuomet iki vėlyvos popietės dirbdavome paplūdimiuose ir priekrantėse.

Bene didžiausią įspūdį Graikijoje panevėžietei paliko labai profesionali projekto komunikacija. Šios praktikos rezultatai netgi klubo sąnario klubo su sėdyne BBC dokumentiniame filme.

Naujamečiame NVO susitikime – praėjusiųjų rezultatai ir perspektyvos

Su gamta nuo mažumės Meilę jūrai G. Vaišvilaitė atrado po burėmis, praktikos metu Klaipėdos universitete. Tada ir nusprendė susieti savo gyvenimą su gelmėmis. Studijuodama Gintė sako išmokusi pažinti aplinką, pritaikydama pažangiausias technologijas — nuo akustinio dugno skenavimo metodų iki palydovinių vaizdų analizės.

Nors dabar Gintė tiesiog gyvena jūra, pirmuosius žingsnius gamtos pažinimo link ji žengė dar Piniavoje, tėvų sode. Pažinti gamtos pasaulį G. Vaišvilaitei kirbėjo nuo vaikystės.

Svajojo, paišydavo džiungles, knygose apie gamtą kiekvieną puslapį mokėjo atmintinai, kopijavo iš jų paveikslėlius. Ji puikiai pamena ir kaip kaime kartu su pusbroliais žvejodavo karosus.

Gintei būdavo įdomiausia parsinešti tinkliniu graibštu sugautas gyvas žuveles ir kitą gyvastį namo bei juos atidžiai tyrinėti.

Stiklainiuose augindavo skorpionblakes, hidras. Vėliau — raudonausius vėžliukus. Apie vaikystėje patirtą povandeninio pasaulio žavesį pasakojanti pašnekovė prisimena ir patirtą nemalonumą, kai jos vyresnis brolis netyčia numetė stiklainį su hidromis ir jas teko tarp duženų rankioti nuo grindų.