Jūsų sąnariai skauda kai aš keltis. Sekite mus:
Prieš kelerius metus medikai, atlikę jam tyrimą magnetinio rezonanso metodu, patarė keisti kelio kremzlę, nebėgioti ir nešokti. Iki pilno sveikimo liko dar truputį.
Tačiau, nors jos judėjimas yra apribotas, o kūnas visai mažutis, — širdis laisva ir plati. Nepaisant dažnai varstančio fizinio skausmo, Inga ne tik leidžia sau svajoti, bet ir įgyvendinti savo svajones: vaidinti teatre, režisuoti spektaklius, piešti, na, ir sukaupti įspūdingą tušinukų kolekciją. Nesutapus chromosomoms… Nesu jūsų sąnariai skauda kai aš keltis žmogaus, kuris norėtų turėti negalią.
Tapau neįgali, nes mano tėvų chromosomos nesutapo, o savo tėvų juk nepasirinkau, Dievas mane pas juos atsiuntė.
- Jei po bėgimo maudžia kelius — susirūpinkite, kažką darote ne taip 17 LRT.
- PRAKTIKA GYDANT ATRAMOS-JUDĖJIMO SISTEMOS (SĄNARIŲ) LIGAS
Žmonės, turintys tokią pat negalią kaip ir aš, ilgiausiai yra išgyvenę iki ejų, o man jau eji. Kokia tai diag-nozė? Progresuojantis genetinis susirgimas, Morquio sindromas, širdies ir plaučių lėtinis nepakankamumas, osteoporozė ir taip toliau… Rodės, gimiau kaip ir visi vaikai, išnešiota devynis mėnesius, tačiau gimdymas truko net 24 val.
Išgyvenom abi.
Video: TETA GYDYMAS, MEDITACIJA, www.tetagydymas.eu 2021, Rugpjūtis
Po to atrodė, kad viskas gerai: būdama keturių mėnesių jau sėdėjau be atlošo, septynių — taip greitai ropojau, kad mane būdavo sunku pagauti, o vienuolikos — jau ne vaikščiojau, bet bėgiojau. Ir kalbėti pradėjau anksti: kai buvau metų ir dviejų mėnesių, valgydama sriubą, mamai jau pasakydavau, druskos ar pipirų joje trūksta, ir kalbėjau nešvepluodama — sakiniais. Tačiau kai buvau pusantrų metukų, mama pastebėjo, kad ėmė krypti mano rankos ir kojos, pradėjau lėčiau augti, atsirado sąnarių problemų.
Dipai Kaip atsikratyti artrito skausmo Artrito skausmas kamuoja daugelį žmonių visame pasaulyje. Yra dviejų tipų artritas: reumatoidinis artritas ir osteoartritas.
Dabar juokauju, kad galėčiau būti sinoptike, nebaigusia mokslų: kai keičiasi orai, siaubingai skauda visus sąnarius, ir jau prieš keletą dienų galiu pasakyti, kada lis. Įdomu, jog per pandemiją, kai sergantiems korona viską skauda, man — nieko, ir nors tu ką… Apie šeimą Kai gimiau, tėčio ir mamos keliai išsiskyrė. Galima sakyti, kad mano tėvų istorija dramatiška: jie nebuvo susituokę, tėtis — žymus fotografas, vedęs kitą moterį.
Tėčio istoriją sužinojau jau po jo mirties. Ir mirė jis dramatiškai: nužudė kitą žmogų ir, tai supratęs, nusižudė pats… Tik jau suaugusi susipažinau su savo teta — tėčio seserimi. Man buvo taip svarbu sužinoti paprasčiausius dalykus apie tėtį, koks jis buvo, koks mėgstamiausias jo patiekalas, ką mėgo veikti, buvo vyturys ar pelėda, kokia kava ar arbata jam labiausiai patiko… Kai man buvo penkeri, mama susipažino su mano patėviu. Jis buvo muzikantas, grojo trombonu.
Po jo mirties praėjo jau trisdešimt metų, ir per visą tą laiką mama buvo viena, nors dar galėjo ištekėti.
Daktaras Unikauskas apie 6 kojų požymius, pranešančius apie sutrikusią kepenų veiklą - LRT
Kai pirmą kartą į namus atėjo patėvis, pamačiau, kaip gerai judu sutariat, ir supratau, kad tai tas žmogus, kuris gali gyventi drauge su mumis. Juk nėra žmogaus, kuris ateitų į žemę nereikalingas. Dažai sakoma: pasodinsi medį, pastatysi namą, užauginsi vaiką — ir tavo jūsų sąnariai skauda kai aš keltis bus prasmingas. Aš negaliu padaryti nė vieno iš šių dalykų, nė vieno iš jų nepadarė ir Šekspyras, bet ir šiandien jis yra vienas žymiausių dramaturgų.
Yra daugybė žmonių, kurie negalėdami nuveikti to, kas, rodos, įprasmina gyvenimą, pavyzdžiui, neturi vaikų, gyvena savo gyvenimą ir vis dėlto kažką svarbaus pasauliui palieka. Galbūt ir aš kažką padarysiu, galbūt kažkam būsiu reikalinga, o galbūt mano misija jau įvykdyta — nežinau… Vieno žingsnio kaina Vaikystėje lankiau savaitinį darželį Vilniuje, vėliau mokiausi Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje.
Kai po savaitės mokykloje mama parsivežė mane namo, suprato, kad jau kalbu lietuviškai, nes… per miegus ėmiau kalbėti būtent lietuvių kalba. Prienuose mokiausi, kol baigiau mokyklą, namus aplankydavau savaitgaliais ir atostogų metu. Pasiilgdavau jų, bet per tą laiką tapau savarankiškesnė. Mokykloje tik suolas buvo pritaikytas man — mažesnis, o visa kita — standartinio dydžio.
Kaip ir klasės draugai klasiokai, turėdavau plauti klases ir savo kambarį, net lentą tekdavo valyti — įsivaizduokit, man! Mūsų internate mokėsi vaikai, kurie turėjo judėjimo negalią, dėl to didelio išskirtumo nejaučiau ir pašaipų nepatyriau.
Prenumeruok
Dalyvaudavau ir diskotekose, buvau tiesiog jų karalienė! Iki septintos klasės turėjau negalią, buvau mažo ūgio, man skaudėjo rankas ir kojas, bet vaikščiojau pati, o su vežimėliu susidraugauti teko, kai patyriau traumą — kritau nuo sūpynių.
Nes noriu. Šiandien privalai žengti vieną žingsnį.
O ką reiškia žengti vieną žingsnį? Atsistoti ant kojų, jau patiriant didelius skausmus ir ūžesį galvoje, ir, pakėlus vieną koją, visą kūno masę perkelti ant kitos kojos. O kas bus tada?
Nusprendžiu — kas bus, tas, o pabandyti reikia. Atsistojau ir žengiau žingsnį.
Taip kasdien po žingsnį — vis daugiau ir jūsų sąnariai skauda kai aš keltis. Skauda, bet einu. Per visą keturių aukštų mokyklos pastatą aukštyn žemyn reikėdavo sulakstyti daugybę kartų per dieną, o lifto nebuvo. Labai nustebau, kai bendraklasiai parašė, kad aš jiems buvau kaip Motina Teresė. Kas ta Motina Teresė? Vienintelis, kurio negalėjau lankyti, buvo šokių: į jį galėjo eiti tik tie vaikai, kurių negalia nematoma, o manosios nepaslėpsi.
Tačiau dainuoti pradėjau dar darželyje, vėliau tęsiau mokykloje. Labai norėjau išmokti groti, todėl prašydavau, kad man leistų pasimokyti groti pianinu aktų salėje.
Tąkart man leido pasėdėti salės gale ir stebėti, kas vyksta. Būsi voras. Taigi, toks buvo mano pirmasis vaidmuo. Na, o nuo penktos klasės jau rimčiau įsitraukiau į dramos būrelio veiklą. Vis dėlto tais metais patyriau traumą ir dėl jos metus negalėjau lankyti dramos būrelio.
Mokykloje nemėgau literatūros, bet mane žavėjo dramos ir poezija. Taip dar jūsų sąnariai skauda kai aš keltis vieni prie kitų priprasim — kartu susitiksim ne tik per pamokas, bet ir dramos būrelyje.
Pamažu svajonė vaidinti manyje vis augo. Nauji iššūkiai Turėjau ir kitą svajonę — labai norėjau studijuoti psichologiją ir dirbti psichologe.
NAUJAUSI KOMENTARAI
Bet dvyliktoje klasėje apsirgus gripu mano klausa taip pašlijo, kad mėnesį nieko negirdėjau. Susimąsčiau — kokia aš būsiu psichologė? Jau vien tai, kad mano išvaizda bado akis — maža, šleiva — o dar būsiu ir negirdinti… Tuomet atrodė, kad mano gyvenimas niekam tikęs, buvau viskuo nusivylusi. Galiausiai klausa atsistatė, tačiau nevisiškai. Vis tik per tą ligą, sumenko mano motyvacija kažko siekti: grįžusi į mokyklą, visus dalykus, kuriuos buvau pasirinkusi A lygiu, ėmiau mokytis B.
O ir apie tolimesnes studijas net nebuvo minčių… Kelias į teatrą Vis dėlto visą laiką domėjausi menu, nuolat piešiau.
Lankytinos Klausimai
Jo metu susipažinau su kitais judėjimo negalią turinčiais žmonėmis, neabejingais teatrui. Kurkim trupę! Turėjom atrasti organizaciją, kuri mums pagelbėtų, — reikėjo patalpų, transporto. Jei ne tai, jau būčiau mirusi: žmonės, turintys tokią kaip mano negalią, miršta būtent dėl kvėpavimo problemų.
Mano plaučiai nedirba jau daugiau kaip penkiolika metų, nes širdis yra triskart didesnė nei turėtų būti ir juos spaudžia. Džiaugiuosi, kad man yra duotas troškimas gyventi ir išmokti naujų dalykų, taigi, išmokau ir kvėpuoti diafragma. Buvo nepatogu, nemalonu, sunku, bet išmokau ir dėl to šiandien esu gyva.
Grįžkime prie teatro. O žiūrovas, stebėdamas spektaklį, pamirš vežimėlį, pamirš tai, kad mūsų kūnai kitokie, jis matys tai, ko reikia jam, o ne mūsų negalią.
HIP ir ED sąnarių displazijos ir jų ekspertizė
Jis paprašė atsinešti po kūrinį, kurį norėtume suvaidinti. Dar mokykloje, kai pradėjau skaityti šią knygą, niekaip nesuvokiau, kaip vaikas gali skraidyti nuo vienos planetos prie kitos, ir… tiesiog nebeskaičiau.
Mokytojai tąsyk pasakiau, kad Egziuperi, rašydamas šią knygą, veikiausiai buvo gerai išgėręs… ir gavau dvejetą. Buvau šokiruota: vaidinti tokią nesąmonę ir dar pagrindinį vaidmenį?! Spektakliui visai besibaigiant, pajutau, kad ant mano nosies galiuko kabo prakaito lašas.
Ankstyvieji Ankiloziniai Spondilito Paūmėjimo Požymiai | Artritas
Tokį darbą aš noriu dirbti. Bevaidinant prasidėjo alerginė reakcija — ašaros kaip pupos!
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra įsteigta Mažoji teatro akademija, ten dvejus metus mokiausi visų teatrui reikalingų disciplinų, išskyrus choreografiją. Mano svajonė išsipildė: dabar kaip profesionali aktorė galiu dirbti teatre, o kaip režisierė — režisuoti spektaklius mėgėjų trupėse. Buvo daug darbo, bet man darbas teatre — malonumas. Čia pamirštu save, čia jaučiuosi žmogumi.
Taip pat ir kine. Darbas baigdavosi vakare apie 18 val. Tu privalai pamiršti praeitį, negalvoti apie ateitį, o gyventi dabartyje.
Dabartis nulems tavo ateitį. Eik toliau. Vis dėlto kartais įsijausti į vaidmenį būna nelengva.
- auksiniaiziedai.lt: pasidalink savo skausmu
- Šunų klubo/alkūnės sąnarių displazijos ekspertizės veisimui Vilniuje
- Skausmai – organizmo pagalbos šauksmas | auksiniaiziedai.lt
- Gydymo dobilų sąnarių
- Kaulų ir sąnarių ligų klasifikacija
Labai nemėgstu tų, kurie buria, varažija. Tikiu, kad gimiau ir mirsiu, bet nenoriu jokių burtų, jokių ateities spėjimų — gyvenam dabartim, o ateitis tebūna staigmena.
Na, ir ką gi — man atiteko būtent būrėjos vaidmuo… Į repeticiją eidavau žingsnis į priekį ir penki atgal. Tik per premjerą pavyko įsijausti į Barbelės vaidmenį ir pamiršti save. Teatre pamirštu ir savo negalią, čia man nieko neskauda — niekur negyvenu taip, kaip scenoje.
Straipsniai Pėdų skausmo priežastys bei dėmesys problemai Mėgautis gyvenimu galima tik tada, kai nejaučiame skausmo. Vienas rimčiausių skausmo židinių, stabdantis visus darbus, pomėgius ir priverčiantis ne juokais sunerimti, yra pėdų skausmas.
Būdama tarp teatralų, kvėpuodama teatro oru, buvau be galo laiminga, o dabar laukiu, kada vėl atsiras galimybė eiti į sceną. Šiuo metu daugiausiai laiko skiriu piešimui, bet man tai — trumpas malonumas, o vaidindama galiu dirbti ilgai ir visai nepavargstu. Apie svajones Dar svajoju atidaryti tušinukų muziejų. Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo man pažadėjęs kampelį Valdovų rūmuose, kai turėsiu eksponatų, bet jam mirus teturėjau Šiandien jų jau yra ir galima galvoti apie vietą šiai kolekcijai, bet pandemija viską pristabdžiusi.